Dvaro istorija
Daukšiagirės priešistorė ir pirmieji savininkai 1887 m.
Dvaro rūmų architektas iki šiol nėra žinomas, tačiau rūmai – istorizmo stiliaus, su klasicizmo ir neogotikos elementais. Rūmai stačiakampio formos, su rizalitu per du aukštus bei pusės šešiakampio formos veranda pirmame aukšte ir balkonu virš jos, puoštas šoninėmis lizenomis, užsibaigiančiomis bokšteliais, dekoratyviniais piliastrais tarp jų bei laiptuotu frontonu.
Dvaro simbolis – keturlapis dobilas atsispindi rūmų fasado puošyboje.
XIX a. dvarą supo sodai, gėlynai, parkas, vandens telkiniai, sujungti kanalais. Iki žemės reformos dvarui priklausė 264 ha žemės.
Kauno gubernijos akcizų valdyboje dvaro spirito varykla buvo pažymėta Nr. 17. Spiritas buvo gaminamas iš bulvių. Pavyzdžiui, 1910 metų sausio mėn. varyklos apskaitos knygose nurodyta, jog kasdien iš 150 pūdų (atitikmuo – 2457 kg) bulvių buvo pagaminama 27 viedrai (atitikmuo – 332 litrų) spirito, kurio stiprumas – 91 laipsnis.
Spirito varyklos technologiniai įrenginiai: raugo kolona;
rektifikavimo kolona; kondensatorius; kileris (aušintuvas); garo, spirito ir vandens vamzdžiai; automatiniai vožtuvai ir čiaupai.
Akcizų valdyba vykdė aktyvią spirito varyklos kontrolę, periodiškai tikrindama brogos varymo (distiliavimo) aparatą, garinį katilą, įrengdama kontrolinio matavimo prietaisus. Apskaitos skaitliukai, apsauginiai gaubtai ir valstybinės kontrolės plombos buvo dedamos ant jungiamųjų vamzdžių, filtrų, talpyklų.
Varykloje buvo sumontuotas kontrolinis mokesčių/akcizo įrenginys „Siemens ir Ko“. Už pagamintą spirito kiekį buvo mokamas akcizas carinei Rusijai. Pvz. 1910 metais už per dieną pagamintą 27 viedrų spirito kiekį buvo mokama 214 rublių akcizo.
Dvaro rūmų patalpos buvo apšildomos koklinėmis krosnimis, kurios iki šių dienų neišlikę, bet dvaro palėpėje buvo atrasti šių koklių dekoro elementai. Kokliai yra aukštos kokybės, baltos prabangios glazūros, su geometriniais ir augaliniais motyvais.
Dvaro krosnių kokliai buvo pagaminti buvusiame šiaurinės Rytų Prūsijos mieste Alnoje (vok. Allenburg; dab. Kaliningrado sritis vietovė vad. Družba). Koklių likučiai rodo, kad krosnys buvo neogotikos stiliaus.
Prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui
1912 m. – permainų metai Daukšiagirėje. 1912-07-26 ir 1912-08-08 tuometiniai dvaro savininkai Aronas, Mejeras, Isofas-Beras ir Dovydas Frenkeliai už 69‘000 rublių parduoda Daukšiagirės dvarą su 480 margų žemės lenkui inžinieriui Jonui Sasnauskui (Jan Sosnowski) – jį vietiniai Sasnovskiu vadino.
Patys Frenkeliai iš Pakuonio valsčiaus traukiasi į augančią Kauno guberniją, kurios centre Kaune carinė Rusija užsimojusi pastatyti modernią tvirtovę. Aronas Frenkelis Kaune nuperka Naujosios Fredos dvarą. Arono Frenkelio vaikai (Vulfas, Mendelis, Chaja, Necha) Kaune vykdo aktyvią komercinę veiklą.
Bešeimininkis dvaras Justino Staugaičio priežiūroje (1915-1916 m.)
Justinas Staugaitis (1866-1943 m.)
Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas: pirmininkas Antanas Smetona,
vicepirmininkas kun.Justinas Staugaitis, J.Šernas, gen.sekretorius dr.J.Šaulys
Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas: pirmininkas Antanas Smetona,
vicepirmininkas kun.Justinas Staugaitis, J.Šernas, gen.sekretorius dr.J.Šaulys
Justinas Staugaitis (1866-1943 m.)
Dvaras Pirmojo pasaulinio karo metais
Nebuvo ramybės ir Pakuonio klebonijoje, kurioje pas J.Staugaitį tais neramiais mėnesiais glaudėsi po 10-15 kunigų, nes nuo Marijampolės iki Nemuno beveik visos bažnyčios buvo paliktos dėl karo veiksmų. Kariuomenė žygiuodavo daugiausiai naktimis, todėl kasnakt klebonijoje įsikurdavo koks nors štabas, bei keliolika karininkų, mat geriausias orientyras kariuomenei – bažnyčios bokštai.
1916 m. vokiečių parengtame žemėlapyje matosi ir Daukšiagirės (Daukschegiry) dvaro rūmai.
Justinas Staugaitis dalyvavo rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1917 m. lapkričio mėn. kartu su Steponu Kairiu, Alfonsu Petruliu, Antanu Smetona, Jurgiu Šauliu dalyvavo Antrojoje Berno lietuvių konferencijoje.
1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais šios institucijos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu. 1918 m. kovo mėn. Justinas Staugaitis kartu su Antanu Smetona ir Jonu Vileišiu dalyvavo derybose su Vokietija, kurių metu buvo gautas Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimas de facto.
Apie kunigo Justino Staugaičio reikšmingumą Lietuvos nepriklausomybei galime spręsti ir iš fakto, jog 1922 m. „Lietuvos pašto“ išleistoje „De jure“ pašto ženklų laidoje, skirtoje paminėti faktui, jog daugelis pasaulio šalių oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę, 10-ties auksinų vertės pašto ženkle pavaizduotas ir vyskupas prof. Justinas Staugaitis, Lietuvos Tarybos Prezidiumo sudėtyje, kartu prezidentu su Antanu Smetona ir teisingumo ministru Stasiu Šilingu.
Taigi, nors ši iškili asmenybė – Justinas Staugaitis – ir nebuvo dvaro savininkas, tačiau neabejotinai ženkliai prisidėjo prie dvaro išlikimo neramiais karo laikais, kai dvaras buvo likęs bešeimininkiu.
Dvaro nuosmukis valdant Jonui Sasnauskui (1912 – 1926 m.)
Pasibaigus pirmajam pasauliniam karui dvaro savininkas Jonas Sasnauskas sugrįžęs rado stipriai sunaikintą dvarą, kurį be didelio kapitalo buvo sunku atgaivinti. Nors Sasnauskas ir buvo puikus ūkininkas ir agronomas (apylinkės ūkininkai daug ko iš jo išmoko), bet blaškėsi darydamas melioracijas, prisidarė skolų. 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, Daukšiagirėje buvo 19 ūkių ir gyveno 105 žmonės.
Apie Jono Sasnausko turėtas skolas mini 1926 m. pažyma, skirta Žemės reformos departamentui. Pasirodo visą Daukšiagirės ir Naujadvario dvarų inventorių Sasnauskas buvo užstatęs pulkininko Romano Chodakausko naudai už 85‘000 litų. Be šios skolos, Sasnauskas turėjo ir daugiau skolų: 16‘500 litų kitoms hipotekoms, 100‘000 litų vekselių, 16‘000 litų nesumokėtų valstybinių mokesčių, 17‘000 litų bravoro darbininkams nesumokėtų algų. 1926 m. Jonui Sasnauskui teko net ir dvaro centrą įkeisti už 10‘000 litų. Tad prisidaręs tiek skolų, galiausiai jis viską palikęs išvyko į Lenkiją.
Lenkų žemvaldžiai Lietuvos Respublikoje tarpukariu turėjo maždaug 1100 dvarų.
1925 m. Žemės reforma ir Daukšiagirės dvaro parceliavimas
1922 m. Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė ir 1925 m. pradėjo vykdyti Žemės reformą. Tai buvo vienas svarbiausių nepriklausomos Lietuvos valstybės socialinių ir ekonominių žingsnių. Iki 1918 m. dauguma žemės Lietuvoje priklausė dvarams. Dvarininkai savo rankose buvo sukoncentravę žemės daugiau, nei galėjo apdirbti. Vien Kauno gubernijoje dvarininkams ir bajorams priklausė apie 40% visos žemės.
Dvarų savininkai, kurie karo metais buvo pasitraukę iš Lietuvos, grįžę po karo rado nuniokotus dvarų pastatus ir apleistas žemes, bet neturėjo lėšų jiems atstatyti. Tuo tarpu sodžiuose tuo laiku buvo daug bežemių ir mažažemių, kurie, kaip ir dalis savanorių, kovojusių už Lietuvos laisvę, neturėjo pragyvenimo šaltinio. Dvarai dažnai buvo įkeisti už skolas, siekiančias ir 60% nominalios jų valdytos žemės vertės. Valstybei nusavinant žemes, buvo paimamos ir jų skolos. Be to, nutarta atimti ne visą žemę, bet jos savininkui palikti 80 ha nenusavinamą normą.
Taigi, 1925-03-25 Žemės reformos Valdybos nutarimu Nr. 893 iš Jono Sasnausko nutarta paimti Daukšiagirės ir Naujadvario dvarus.
Pagal Žemės reformos matininkų surašymą 1926 m. dvarvietėje buvo 6 mūriniai ir 14 medinių pastatų: du gyvenamieji namai, bravoras, bravoro daržinė, bravoro tvartas, kluonas, ledaunė, malkinė-paukštinė, trys kiaulininkai, račiaus dirbtuvės, kalvė, daržinė, trys kumetynės, du tvartai, samdinių gyvenamas namas. Dvaro sode tais metais augo 198 vaismedžiai ir 200 lauko medžių.
1925 m. Daukšiagirės dvaras pradėtas parceliuoti, nusavintas dvaro žemes išdalinant 38 valstiečiams. Iki reformos dvaro žemes nuomojo dar apie 27 valstiečių šeimos.
1926 m. dvaras – Romano Chodakausko žinioje
Taigi, naujuoju Daukšiagirės valdytoju tampa Lietuvos kariuomenės pulkininkas Romanas Chodakauskas (Chodakovskis). Jis buvo prezidento Antano Smetonos žmonos Sofijos Chodakauskaitės vyresnysis brolis.
Senųjų Daukšiagirės k. gyventojų liudijimuose užrašyta kaip kunigas Štrimas Sasnauską gyrė, o apie Chodakovskį sakęs “tas gatavas skūrų nulupti”.
Lenkiškai kalbančių bajorų Chodakauskų šeimą siejo ilgalaikiai ryšiai su būsimuoju Lietuvos respublikos prezidentu Antanu Smetonu. Antaną Smetoną, kaip ypač gabų, talentingą gimnazijos mokinį jo mokytojas Jonas Jablonskis rekomendavo Chodakauskams, kad šis vasarą padėtų vyriausiam Sofijos broliui Romanui ruoštis stojamiesiems egzaminams. Chodakauskų sūnų A.Smetona mokė keletą vasarų iš eilės.
Taigi, Sofija Chodakauskaitė savo gyvenimo vyrą sutiko dar vaikystėje, kai jai tebuvo 10 m., o Antanui – 21 m. 1904 m. įvyko Sofijos ir Antano vestuvės.
1927 m. dvaras parduodamas aukcione
Kazė Kudirkaitė – Norkaitienė, g. 1896 m.
Nuotrauka dvaro apylinkėse, joje – Kazė Kudirkaitė ir Jonas Norkaitis
Kazė Kudirkaitė – Norkaitienė, g. 1896 m.
Senieji Daukšiagirės gyventojai dar prisimena senelių pasakojimus apie 1927 m. vykusį dvaro pardavimo aukcioną. Susirinkę kumečiai iš tolo stebėjo aukciono veiksmą dvaro aikštėje, kai prie dvaro stovėjo dvi nepažįstamos moterys: viena jauna, kita – jau amžiuje (Kudirkaitė su mama Kudirkiene), bet į ponias jos jiems nebuvo panašios, nes atrodė per paprastos. Tik labiausia kas įstrigo jų atmintyje – ypatingas krepšelis/tašytė, kurią jos laikė. Visi kumečiai stebėjosi – iš kur šios pirkėjos atvykusios.
Taigi, 1927-10-08 dvaras Aleksoto taikos teisėjo nutarimu dvaras iš varžytinių parduotas Kazei Kudirkaitei.
Jonas Norkaitis jaunesnysis prisiminimuose apie mamos Kazės Kudirkaitės – Norkaitienės tėvą sako, jog jis buvo visų pirma ūkininkas, be to – Marijampolėje taikos teisėjas. Po to jis persikėlė į Alytų ir tapo notaru. Daugiau istorinių faktų apie jo dalyvavimą dvaro valdyme nėra, bet gyventojai puikiai prisimena Kazės Kudirkaitės mamą Antaniną Kudirkienę, kuri toliau liko gyventi su naująja Norkaičių šeima dvare ir, galima sakyti, buvo tikroji dvaro šeimininkė. Dvaro pavaldiniai ją Mamute vadindavo. Ji buvo labai griežta ir reikli dvarininkė – tuoj visi pavaldiniai pasitempdavo, kai matydavo ją ateinant.
Viduryje – Antanina Kudirkienė,
dešinėje – Kazė Kudirkaitė
Nepaisant aukciono rezultatų, laikinojoje sostinėje aukštas pareigas ėjęs jaunas ambicingas valstybės tarnautojas Jonas Norkaitis rankų dėl dvaro nenuleido. Netrukus į Daukšiagirę Norkaitis ryžosi atvykti su dar rimtesniais ketinimais – piršlybomis. Merginai sutikus, kaip kraitis jaunai šeimai atiteko ir dvaras. Taip J. Norkaitis vienu šūviu nušovė du zuikius – gavo ir puikų dvarą, ir gražią žmoną.
1927-12-10 įvyko Kazimieros-Marijos Kudirkaitės ir Jono Norkaičio jungtuvės. Santuoką palaimino bažnyčios rektorius Juozas Tumas-Vaižgantas. 1928-09-26 jų šeimoje gimė būsimasis filosofijos mokslų daktaras Jonas Norkaitis jaunesnysis.
Dvaro klestėjimas valdant Jonui Norkaičiui 1928-1940 m.
Jonas Norkaitis gimė 1892-11-25, mokėsi Marijampolės berniukų gimnazijoje. Mokslai sekėsi ne itin gerai – beveik iš visų pamokų turėjo trijų balų įvertinimą, tik istoriją ir lietuvių kalbą išmoko ketvertui. Bet tai nesutrukdė 1912-1917 m. studijuoti matematikos ir fizikos Sankt Peterburgo (Rusija) universitete.
Baigęs universitetą Jonas Norkaitis greit kilo karjeros laiptais tarnyboje – nuo darbo pašto skyriuje bei muitinėse iki ministerijų departamentų direktoriaus. Beje, Jonas Norkaitis taip pat buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys nuo 1921 m. ir turėjo leidimą nešioti karo šautuvą ir revolverį. Valdininkas gerai išmanė muitinių darbą ir tai lėmė, kad departamento direktoriumi jis dirbo dešimt metų: 1919–1923 m. – Jurbarko muitinės viršininkas; 1920–1923 m. – Virbalio muitinės viršininkas; 1923–1925 m. – Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įgaliotinis Klaipėdos kraštui ir Klaipėdos muitinės viršininkas.
Toliau kylant karjeros laiptais, J.Norkaitis užima vis svarbesnes pareigas: 1927–1935 m. – Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Prekybos departamento direktorius; 1935–1940 m. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Ekonominio departamento direktorius.
Apie 1927 m. J.Norkaitis persikelia gyventi į Kauną, čia gyveno iki 1937 m. Jis turėjo automobilį Ford, paskui į vis naujesnius ir brangesnius vieną po kito keitė Buick automobilius, pvz. 1932 m. Jono Norkaičio įsigyto prabangaus limuzino Buick vertė – 17‘500 litų. Jis labai mėgo automobilius, net buvo Lietuvos automobilių klubo pirmininkas.
Nors jaunai Norkaičių šeimai priklausė ištaigingas Daukšiagirės dvaras, tačiau užimdamas tokias aukštas pareigas valdininkas privalėjo gyventi Kaune. Įdomu tai, kad jis gyveno Altų g. 6 numeriu pažymėtame name, kurį suprojektavo ir pastatė vienas reikšmingiausių tarpukario modernizmo architektų Arnas Funkas.
Name buvo du butai – pirmo aukšto butas su atskiru įėjimu buvo skirtas nuomai; antro aukšto bute gyveno savininkų, Jono ir Kazės Norkaičių šeima su sūnumi Jonu. Ne tik J.Norkaičio kabinetas su balkonu virš vestibiulio, bet ir abiejų butų miegamieji turėjo po pusapvalią sieną, kas anuomet buvo vienas modernizmo ženklų.
Dvarininkas į savo valdas kviesdavosi svarbias pareigas einančius svečius. Atvykėliams J. Norkaitis negailėdavo įmantriausių valgių ir gėrimų. Šeimininko pamaloninti svečiai skolingi nelikdavo. Ūkis „už pavyzdingumą“ vis buvo skatinamas valstybės iždo premijomis.
Tarpukario Lietuvos laikais dvare vykdavo kortų lošimo vakarai. Vienas jų matomas šioje istorinėje nuotraukoje, kurioje dvarininkas, tuometis Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Prekybos departamento direktorius, Jonas Norkaitis lošia kortomis dvare.
1935 m. J. Norkaitis iš Finansų ministerijos buvo perkeltas į Užsienio reikalų ministeriją. Tuo pat metu jis vadovavo ir AB „Lietuvos Cukrus“ steigimui.
Nuo 1936 m. J. Norkaitis daugybę kartų vadovavo Lietuvos delegacijoms ekonominėse derybose su kitomis valstybėmis.
Neabejotinai lemtingiausios derybos jo diplomatinėje karjeroje įvyko 1939-10-07, kai Lietuvos delegacija, vadovaujama užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio, išvyko į Maskvą pasirašyta vadinamosios Savitarpio pagalbos sutarties dėl Vilniaus atgavimo.
1940 m. šalį okupavus sovietams, J. Norkaitis su šeima pasitraukė į Vokietiją. 1941 m. vokiečiams išvijus rusus, po metų Norkaitis sugrįžo į dvarą. Tiesa, dvaro neatgavo, vokiečiai jį paskyrė samdomu valdytoju, tad anksčiau buvęs savininkas, tapo samdiniu. Jis buvo paskutinis Daukšiagirės dvaro savininkas iki Lietuva prarado nepriklausomybę.
1944-ųjų vasara J. Norkaičiui Daukšiagirės dvare tapo paskutinė. Artėjant Raudonajai armijai prie Daukšiagirės Jono Norkaičio asmeninis kurmanas (vadeliotojas) Juozas Kazlauskas dvarininko šeimą arkliais kinkytu vežimu nuvežė iki Lenkijos sienos.
Jono Norkaičio kurmanas
Dvaro istorijos tyrinėjimas kartais iš praeities puslapių netikėtai iškelia žmones, buvusius šalia dvarininkų ir užėmusių svarbią dalį jų kasdieninio gyvenimo. Vienas tokių – Jono Norkaičio kurmanas (asmeninis vadeliotojas) ir sodininkas Juozas Kazlauskas (1908-1992 m.).
Juozas Kazlauskas trumpai tarnavo pasienio policijoje, bet tėvams paprieštaravus šiam pavojingam darbui, pradėjo dirbti Daukšiagirės dvare sodininku – skiepijo medelius, prižiūrėjo krūmus, kad būtų gražu ir naudinga. Norkaitienė net parūpino sodininkui knygą apie sodus, kurios dingusios per karą labiausiai Juozas gailėjo. Mėnesio alga – 75 litai, vėliau – po 80 litų. Trejų metų medelis tuomet kainavo 5 litus, tad J.Kazlauskas mini, kad daug pinigo padarė ponams.
Užsitarnavęs pono pasitikėjimą, Juozas Kazlauskas tapo asmeniniu Jono Norkaičio kurmanu, juolab, kad išmoko kalviauti (teisingas arklių pakaustymas buvo viena iš kurmano pareigų). Būdavo dienų, kai poną du kartus tekdavo vežti iš Kauno į dvarą, čia pakeisti arklius ir atgal vežti – iš dvaro į Kauną.
Žiemos metu kurmanas Norkaitį veždavo į Kauną rogėmis, pakinkytomis arkliais trakėnais, kurie labai ištvermingi ir greiti. Juozo Kazlausko sūnus prisimena tėvo pasakojimą, kaip Kaune vokietis norėjo tėvo kailinius žiemos metu nurengti. Bet Norkaitis paaiškino jiems, kad – kurmanas irgi tarnauja, todėl negalima atimti iš jo kailinių, nes jis irgi tarnyboje.
Dvaras Antrojo Pasaulinio karo metais 1941-1945 m.
1941 m. Lietuvą okupavus vokiečiams dvare stovėjo Trečiojo reicho kariuomenė.
1944 m. tarybinei armijai vykdant „Bagrationo“ operaciją, skirtą Baltarusijos frontui pralaužti atkarpoje Prienai-Piliuona (šioje atkarpoje yra ir Pakuonis ir Daukšiagirė) ties Pakuoniu taip pat vyko įnirtingos kovos, kurių metu dvaro teritorija atitekdavo tai vokiečių, tai rusų armijoms.
Laimei 1944 m. liepos mėn. rusų šturmo metu Pakuonio kryptimi Daukšiagirės dvaras nenukentėjo, kadangi vokiečių gynybiniai įtvirtinimai buvo įrengti aukštumoje arčiau Pakuonio ir Pakuonio teritorijoje.
Išlikusiame rusų karo veiksmų žemėlapyje matome išsidėstymą fronto linijos 1944 m. liepos 22-29 d. Vokiečių darytose aero žvalgybinėse nuotraukose puikiai matoma išlikusi rusų artilerijos nepaliesta dvaro teritorija.
Kiek yra žinoma iš vietinių gyventojų pasakojimų ir archyvinių dokumentų, šitose vietovėse žuvo nemažai karių. Tuos laikus mena dvare rasti radiniai: abiejų armijų šoviniai, kulkos, šalmas.
Po Antrojo pasaulinio karo 1944-1948 m. dvare veikė mokykla
Tarybiniais metais dvare veikė tarybinis augalininkystės ūkis
Tarybiniais laikais dvaras buvo nacionalizuotas. Sovietmečiu dvaro žemėse ir teritorijoje buvo įkurtas tarybinis ūkis, vėliau tapęs Daukšiagirės sodininkystės tarybiniu ūkiu. Dvaro rūmai veikė kaip šio ūkio centras: kontora – raštinė, krautuvė, biblioteka – skaitykla. Įrengtuose butuose gyveno šeimos. Įvedus monopolį spirito gamybai dvaro spirito varyklos veikla nutrūko, pastatas naudotas kaip tarybinio ūkio sandėlis ir dirbtuvė.
Tarybiniais metais iki 1960 m. vis dar veikė dvaro spirito varykla.
Sovietiniais laikais dvaro pokylių salė tarnavo kaip vietinis kultūrcentris. Salėje buvo scena (pakilimas), kur vykdavo vaidinimai, o nuo 1972 m. pradėjo rodyti kiną. Tam tikslui buvo pastatyti du priestatai: aparatinė kino technikai ir iš galo – kultūrnamio įėjimas.
Tarybinis ūkis vis didėjo, nes buvo prijungiami gretimi kolūkiai. Aplink ūkį buvo pasodinti dideli vaismedžių sodai, išlikę iki šių dienų. Centriniame dvaro rūmų pastate iki 1971 m. buvo administracinės patalpos, parkas tvarkomas, žydėjo gėlės. Tai išgelbėjo dvarą nuo visiško sunykimo. Vėliau čia apsigyvenę žmonės nejautė pareigos remontuoti, tvarkytis.
Po 1990 m. nuosavybės teisės į dvarą atstatomos Jonui Norkaičiui jaunesniajam
Prieš karą jis lankė „Aušros“ gimnaziją Kaune, buvo poetų Salomėjos Nėries ir Antano Miškinio auklėtinis. Šeimai pasitraukus į Vokietiją, jis visas jėgas skyrė mokslui – tapo filosofijos, ekonomikos ir istorijos mokslų daktaru.
J. Norkaitis jaunesnysis daug energijos skyrė pasaulio lietuvių veiklos stiprinimui, aktyviai įsitraukė į ateitininkų darbą, rengdavo medžiagą spaudai, pranešimus jų suvažiavimams. Net 42 metus dirbo Vokietijos Vasario 16-osios lietuviškos gimnazijos kuratorijoje, buvo puikus istorijos žinovas.
2004 m. vasarą J. Norkaitis Vytauto Didžiojo universitetui perdavė savo sukauptą didelę XVI a. pab.–XVIII a. Lietuvos teritorijos žemėlapių kolekciją. Šių žemėlapių aktualumą pripažino ir šalies istorikai.
2002 m. dvaras vėl parduodamas aukcione
Dabartinis dvaro savininkas – Petras Ritas Ūselis
Nuo 2003 m. dvaro rūmai ir parkas buvo pradėti restauruoti siekiant kiek įmanoma atkurti buvusį rūmų išplanavimą. Dabartinį dvaro interjerą puošiantys baldai, paveikslai yra per eilę metų įsigyti Prancūzijoje vykstančiose senovinių daiktų mugėse, o taip pat Petro Rito Ūselio šeimos reliktai – senelių fotoportretai, prosenelės medinė spinta.
Nuo 2020 m. Daukšiagirės dvaras atvėrė savo erdves šventėms, renginiams. Dvaro renginius koordinuoja Petro Rito Ūselio dukra Giedrė.