Dvaro istorija

Daukšiagirės priešistorė ir pirmieji savininkai 1887 m.

1800 m. Prūsijos žemėlapyje yra Pakuonio miestelis (Pekogni), bet būsimos Daukšiagirės kol kas – nė ženklo. 1871 m. šios žemės buvo atidalintos nuo Patamulšio dvaro palivarko. Būsimo naujo Daukšiagirės dvaro žemes nuperka trys broliai žydai Frenkeliai. Vietovės privalumai: netoliese Patamulšyje esanti plytinė su molingais karjerais (plytos – dvaro rūmams statyti) ir dideli durpynai (būsimos spirito varyklos energijos reikmėms).

Iškarpa iš 1800 m. Prūsijos žemėlapio

1880 m. išleistame Lenkijos karalystės geografijos žodyne nurodoma, kad Daukšiagirė yra Pagermonio valsčiuje, Marijampolės paviete, plotas sudaro 464 margus. Tuo metu kaime buvo 12 sodybų, 92 gyventojai, 6 mūriniai ir 19 medinių pastatų, o taip pat – spirito varykla (gorzelnia), plytinė, mergelio (kalkingo molio) klodai. Apie 1887 m. Frenkeliai Daukšiagirėje pasistato dvaro rūmus. Apylinkėse Frenkeliams priklausė ir daugiau dvarų: vyriausiasis brolis Sijus Frenkelis valdė Pagermuonio dvarą, vidurinis Meironas – Aštuonėlius ir Naujadvarį, o jauniausias Dovydas (Davidkė) – Daukšiagirę. 1887 m. Daukšiagirės palivarko gyventojų statistika: 51 vyras, 41 moteris.

Dvaro fasado bokšteliai su keturlapio dobilo fragmentu

Dvaro rūmų architektas iki šiol nėra žinomas, tačiau rūmai – istorizmo stiliaus, su klasicizmo ir neogotikos elementais. Rūmai stačiakampio formos, su rizalitu per du aukštus bei pusės šešiakampio formos veranda pirmame aukšte ir balkonu virš jos, puoštas šoninėmis lizenomis, užsibaigiančiomis bokšteliais, dekoratyviniais piliastrais tarp jų bei laiptuotu frontonu.
Dvaro simbolis – keturlapis dobilas atsispindi rūmų fasado puošyboje.
XIX a. dvarą supo sodai, gėlynai, parkas, vandens telkiniai, sujungti kanalais. Iki žemės reformos dvarui priklausė 264 ha žemės.

Iš Daukšiagirės kaimo gyventojos Onos Černevičienės (g.1903 m.), dirbusios dvare virėja, pasakojimo: “Daukšiagirės dvarą valdė trys broliai Frenkeliai, žydai. Visi trys stambūs vyrai buvo. Vasarai jie išvažiuodavo į Ameriką, visą rūpestį palikdavo mano tėtei. Sugrįžę dovanų duodavo, buvo labai patenkinti, kad rasdavo viską sutvarkyta, kumečiams ordinarijos atiduotos. Kumečiai valgė ir gyveno kas sau, gaudavo grūdų ordinarijas, laikydavo po karvę, avį, bulių, linų pasėdavo, kiaulių laikydavo kiek kas kas gali.”

Siekiant pelningos dvaro veiklos, šalia dvaro rūmų broliai žydai įsteigė spirito varyklą. Faktas, kad 1904 m. spirito varykla priklausė Mordcheliui, Aronui ir Meerui Frenkeliams, užfiksuotas Kauno ir Suvalkų akcizų valdybos fondo bylose.

Kauno gubernijos akcizų valdyboje dvaro spirito varykla buvo pažymėta Nr. 17. Spiritas buvo gaminamas iš bulvių. Pavyzdžiui, 1910 metų sausio mėn. varyklos apskaitos knygose nurodyta, jog kasdien iš 150 pūdų (atitikmuo – 2457 kg) bulvių buvo pagaminama 27 viedrai (atitikmuo – 332 litrų) spirito, kurio stiprumas – 91 laipsnis.

Spirito varyklos technologiniai įrenginiai: raugo kolona;
rektifikavimo kolona; kondensatorius; kileris (aušintuvas); garo, spirito ir vandens vamzdžiai; automatiniai vožtuvai ir čiaupai.

Spirito varyklos raugo (brogos) arba rektifikavimo kolona, rasta apie 2 km atstumu nuo dvaro, laukuose prie Kuonios upelio. Surado – Egidijus Dagilis.

Kauno gubernijos akcizų valdybos antspaudas spirito varyklos patikrinimo aktų byloje

Akcizų valdyba vykdė aktyvią spirito varyklos kontrolę, periodiškai tikrindama brogos varymo (distiliavimo) aparatą, garinį katilą, įrengdama kontrolinio matavimo prietaisus. Apskaitos skaitliukai, apsauginiai gaubtai ir valstybinės kontrolės plombos buvo dedamos ant jungiamųjų vamzdžių, filtrų, talpyklų.

Varykloje buvo sumontuotas kontrolinis mokesčių/akcizo įrenginys „Siemens ir Ko“. Už pagamintą spirito kiekį buvo mokamas akcizas carinei Rusijai. Pvz. 1910 metais už per dieną pagamintą 27 viedrų spirito kiekį buvo mokama 214 rublių akcizo.

Dvaro statytojai tam tikriems darbams atlikti samdė vokiečių meistrus – rūmų palėpės sienos yra fachverkinio tipo. Puikiai išsilaikę balkiai šioje sienoje sutvirtinti mediniais kaiščiais, o sienos mūrytos tinku, nuglaistytos moliu ir nubalintos. Antrame dvaro aukšte taip pat matosi originali medinių balkių konstrukcija, metalinės durų staktų sutvirtinimo detalės. Palėpėje tarp spalių buvo surasti dvaro statybiniai vinys, kurie mena XIX a. antros pusės laikus. Tai kalvio rankų darbo gaminiai – dvaras turėjo nuosavą kalvę.

Dvaro koklių krosnies dekoro elementai, rasti dvaro palėpėje tarp spalių

Dvaro rūmų patalpos buvo apšildomos koklinėmis krosnimis, kurios iki šių dienų neišlikę, bet dvaro palėpėje buvo atrasti šių koklių dekoro elementai. Kokliai yra aukštos kokybės, baltos prabangios glazūros, su geometriniais ir augaliniais motyvais.

Dvaro krosnių kokliai buvo pagaminti buvusiame šiaurinės Rytų Prūsijos mieste Alnoje (vok. Allenburg; dab. Kaliningrado sritis vietovė vad. Družba). Koklių likučiai rodo, kad krosnys buvo neogotikos stiliaus.

Prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui

1912 m. – permainų metai Daukšiagirėje. 1912-07-26 ir 1912-08-08 tuometiniai dvaro savininkai Aronas, Mejeras, Isofas-Beras ir Dovydas Frenkeliai už 69‘000 rublių parduoda Daukšiagirės dvarą su 480 margų žemės lenkui inžinieriui Jonui Sasnauskui (Jan Sosnowski) – jį vietiniai Sasnovskiu vadino.

Patys Frenkeliai iš Pakuonio valsčiaus traukiasi į augančią Kauno guberniją, kurios centre Kaune carinė Rusija užsimojusi pastatyti modernią tvirtovę. Aronas Frenkelis Kaune nuperka Naujosios Fredos dvarą. Arono Frenkelio vaikai (Vulfas, Mendelis, Chaja, Necha) Kaune vykdo aktyvią komercinę veiklą.

Arono Frenkelio (miręs 1921 m.) parašas

Jono Sasnausko parašas

Bešeimininkis dvaras Justino Staugaičio priežiūroje (1915-1916 m.)

Tuo pat metu, 1912 m. rugpjūtį į Pakuonį paskiriamas klebonas Justinas Staugaitis (1866-1943 m.) – būsimasis Tautinio sąjūdžio veikėjas, Lietuvos Tarybos prezidiumo narys, Nepriklausomybės akto signataras, Seimų vicepirmininkas, Telšių vyskupas. Beprasidedant Pirmajam pasauliniam karui, Daukšiagirės dvarininkas Jonas Sasnauskas pasitraukė į Rusiją, palikęs Justiną Staugaitį prižiūrėti dvarus (savo – Daukšiagirę ir sesers – Aštuonėlių dvarą).

Justinas Staugaitis (1866-1943 m.)

Prisiminimuose Justinas Staugaitis rašo: „Pakuonio apylinkėje buvo daug dvarų, mat žemė ten gera, taigi ir buvo dvarų užimta. Dvaruose gyveno lenkai. Jie menki buvo katalikai, bet santykius su klebonija palaikyti norėjo. Aš dvarų ponams imponavau tuo, kad gana ilgai buvau gyvenęs Varšuvoje. O Varšuva buvo jiems didelė šventenybė“.

Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas: pirmininkas Antanas Smetona,
vicepirmininkas kun.Justinas Staugaitis, J.Šernas, gen.sekretorius dr.J.Šaulys

Justinas Staugaitis (1866-1943 m.)

Justinas Staugaitis prisiminimuose rašė: “Ėmiausi ir kitos pareigos – dvaro priežiūros. Nelengvas tai buvo darbas. Vadinamieji kumečiai plėšė ką galėjo. Šiek tiek tvarkiau juos jų pačių reikalo dėlei. „Jei visa ką išplėšite, – kalbėjau jiems, – ir neįsėsite, tai ką patys kitais metais valgysite?“ Pavyko žmones įtikinti ir darbai buvo šiaip taip atliekami. Bulves nukastos, daržovės sutvarkytos, rugiai įsėti, rugienos išartos. Gaila, kad nepaliko man įgaliojimo raštu. Būčiau dvarus gana gražia tvarka išsaugojęs. Tokio įgaliojimo man neturint apleistuosius dvarus paėmė savo žinion vokiečiai ir patys savaip šeimininkavo..”

Dvaras Pirmojo pasaulinio karo metais

Pirmojo pasaulinio karo metu 1915-08-18 vokiečiai užima Kauno tvirtovę ir stumia rusus link Pakuonio. 1915 m. Pakuonis (Pokojnje) tapo tarsi vokiečių kariuomenės persigrupavimo punktu. Nei miestelio, nei aplinkinių kaimų gyventojai neturėjo ramybės nei saugumo. Dieną padangę temdė dūmai, o naktį – gaisrų gaisai. Klebonas Justinas Staugaitis vaizdžiai aprašo vokiečių pasirodymą Pakuonyje:

“Vieną gražią dieną atjojo trys vokiečių kareiviai. Jie girdi esą žandarai ir atvykę čion užimti posto: gyvensią jie klebonijoj. Prašo nurodyti kur jie galėsią pastatyti arklius. Jų vyresnysis – baisus arogantas. Be ceremonijų, kepurės nenusiimamas, švilpaudamas lando po visus kambarius. Aš jam į tai atsakau: „Nėra reikalo tamistoms grūstis su mumis. Už pusės kilometro yra Daukšiagirio dvaras. Ten yra užtenkamai tuščių butų žmonėms gyventi ir tvarų arkliams pastatyti. Patarčiau ponams ten apsigyventi.“ Išvedęs prūsus į sodą, parodžiau dvaro triobas. Jie manęs paklausė ir iš tikro užėmė Daukšiagirės dvarą.”

Nebuvo ramybės ir Pakuonio klebonijoje, kurioje pas J.Staugaitį tais neramiais mėnesiais glaudėsi po 10-15 kunigų, nes nuo Marijampolės iki Nemuno beveik visos bažnyčios buvo paliktos dėl karo veiksmų. Kariuomenė žygiuodavo daugiausiai naktimis, todėl kasnakt klebonijoje įsikurdavo koks nors štabas, bei keliolika karininkų, mat geriausias orientyras kariuomenei – bažnyčios bokštai.

1916 m. vokiečių parengtame žemėlapyje matosi ir Daukšiagirės (Daukschegiry) dvaro rūmai.

1916 m. vokiečių Pirmojo pasaulinio karo žemėlapis

Justinas Staugaitis Pakuonyje kunigauja dar iki 1916 m. Bešeimininkis dvaras iš žandarų pereina jau vadinamam „ūkio skyriui“. Buvęs Patalmušio dvaro užvaizdas Witzke skiriamas valdyti Daukšiagirės dvarą. Staugaitis prisimena, kad tūlas Witzke buvo neblogas žmogus, o ir jam pačiam kai ką gero padarydavo, pvz. dovanai ganydavo dvare klebono karves. Pats klebonas Justinas Staugaitis 1916 m. iš Pakuonio yra perkeliamas į Aukštosios Panemunės parapiją ir čia pasuka politiko keliu.

Justinas Staugaitis (sėdi trečias iš kairės) – Lietuvos Valstybės Tarybos sudėtyje, 1917 m.

Justinas Staugaitis dalyvavo rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1917 m. lapkričio mėn. kartu su Steponu Kairiu, Alfonsu Petruliu, Antanu Smetona, Jurgiu Šauliu dalyvavo Antrojoje Berno lietuvių konferencijoje.

1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais šios institucijos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu. 1918 m. kovo mėn. Justinas Staugaitis kartu su Antanu Smetona ir Jonu Vileišiu dalyvavo derybose su Vokietija, kurių metu buvo gautas Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimas de facto.

Justinas Staugaitis buvo išrinktas į Lietuvos Steigiamąjį, Lietuvos Respublikos Pirmąjį ir Antrąjį Seimus, buvo šių Seimų vicepirmininkas, o 1923–1925 ir 1926 m. ėjo Antrojo Seimo Pirmininko pareigas. Kaip parlamento vadovas, kartais pavaduodavo Lietuvos Respublikos Prezidentą. 1920 m. Justinas Staugaitis vadovavo Steigiamojo Seimo delegacijoms, pasiųstoms į Londoną, Paryžių ir Romą siekti Lietuvos tarptautinio pripažinimo. 1926 m. tapo Telšių vyskupu.

Apie kunigo Justino Staugaičio reikšmingumą Lietuvos nepriklausomybei galime spręsti ir iš fakto, jog 1922 m. „Lietuvos pašto“ išleistoje „De jure“ pašto ženklų laidoje, skirtoje paminėti faktui, jog daugelis pasaulio šalių oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę, 10-ties auksinų vertės pašto ženkle pavaizduotas ir vyskupas prof. Justinas Staugaitis, Lietuvos Tarybos Prezidiumo sudėtyje, kartu prezidentu su Antanu Smetona ir teisingumo ministru Stasiu Šilingu.

Taigi, nors ši iškili asmenybė – Justinas Staugaitis – ir nebuvo dvaro savininkas, tačiau neabejotinai ženkliai prisidėjo prie dvaro išlikimo neramiais karo laikais, kai dvaras buvo likęs bešeimininkiu.

Dvaro nuosmukis valdant Jonui Sasnauskui (1912 – 1926 m.)

Pasibaigus pirmajam pasauliniam karui dvaro savininkas Jonas Sasnauskas sugrįžęs rado stipriai sunaikintą dvarą, kurį be didelio kapitalo buvo sunku atgaivinti. Nors Sasnauskas ir buvo puikus ūkininkas ir agronomas (apylinkės ūkininkai daug ko iš jo išmoko), bet blaškėsi darydamas melioracijas, prisidarė skolų. 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, Daukšiagirėje buvo 19 ūkių ir gyveno 105 žmonės.

Apie Jono Sasnausko turėtas skolas mini 1926 m. pažyma, skirta Žemės reformos departamentui. Pasirodo visą Daukšiagirės ir Naujadvario dvarų inventorių Sasnauskas buvo užstatęs pulkininko Romano Chodakausko naudai už 85‘000 litų. Be šios skolos, Sasnauskas turėjo ir daugiau skolų: 16‘500 litų kitoms hipotekoms, 100‘000 litų vekselių, 16‘000 litų nesumokėtų valstybinių mokesčių, 17‘000 litų bravoro darbininkams nesumokėtų algų. 1926 m. Jonui Sasnauskui teko net ir dvaro centrą įkeisti už 10‘000 litų. Tad prisidaręs tiek skolų, galiausiai jis viską palikęs išvyko į Lenkiją.
Lenkų žemvaldžiai Lietuvos Respublikoje tarpukariu turėjo maždaug 1100 dvarų.

Skelbimas laikraštyje „Lietuva“ 1927.06.17 apie Sasnausko paiešką.

Paskutinis lašas, matyt perpildęs Jono Sasnausko nesėkmingą likimą Daukšiagirėje buvo tragiškas atsitikimas ūkyje. 1925 m. sausio mėnesį pas Sasnauską dvare dirbo jauna 28 m. mergina Magdė Šiniauckutė. Dirbant prie dobilų kūlimo mašinos „bukauninko” ji paslydo, krito ir spragilai sutrynė Magdės dešinę ranką nuo pat peties. Magdė pateikė ieškinį Jonui Sasnauskui atlyginti nuostolius dėl netektos rankos 12‘000 litų sumai. Teismas Magdės ieškinį patenkino, tačiau pinigų mergina taip ir negavo, nes Jonas Sasnauskas skolų prislėgtas pabėgo į užsienį 1926 m. Teismas laikraštyje „Lietuva“ 1927.06.17 net išspausdino skelbimą apie Sasnausko paiešką, tačiau dvarininkas taip ir neatsirado. 1928 m. teismui teliko konstatuoti, jog atsakovas iš savo gyvenimo vietos nežinia kur pasišalino, šauktas skelbimu neatsiliepė.

Dvaro darbininkai J. K. Sasnauskui negailėjo gerų žodžių. Antai kaimo gyventojo Juozo Kazlausko XX a. pab. užrašytuose prisiminimuose sakoma: “Tėvas gavo žemės, reikėjo dirbti. Gavo kaip senas dvaro darbininkas. Komisija jam skyrė 2 ha, bet aš pats girdėjau, kaip ponas Sasnauskas sakė: Kazlauskui reikia duoti pilną normą, nes ant 2 ha su tokia didele šeima nepramis. Jei ne, tai dar virvę duokit pasikart. Tada tėvui skyrė 8 ha.”

Yra išlikęs šios Juozui Kazlauskui paskirtos žemės 1929 m. aktas. Žemės reformos Valdyba iš nusavintos dvaro žemės 8,7 ha skyrė Juozo Kazlausko tėvui Jurgiui Kazlauskui. Įdomu tai, kad už perleistą žemę naujasis savininkas turėjo sumokėti 493 litus valstybei per 36 metus. Taip pat valstybė papildomai skyrė 349 litų paskolą statybai. Tik išmokėjus šias sumas naujasis savininkas be suvaržymų įgyja nuosavybės teisę į šią žemę, tačiau perleisti į kitas rankas gali tik tiems žmonėms, kurie verčiasi žemės ūkiu.

1925 m. Žemės reforma ir Daukšiagirės dvaro parceliavimas

1922 m. Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė ir 1925 m. pradėjo vykdyti Žemės reformą. Tai buvo vienas svarbiausių nepriklausomos Lietuvos valstybės socialinių ir ekonominių žingsnių. Iki 1918 m. dauguma žemės Lietuvoje priklausė dvarams. Dvarininkai savo rankose buvo sukoncentravę žemės daugiau, nei galėjo apdirbti. Vien Kauno gubernijoje dvarininkams ir bajorams priklausė apie 40% visos žemės.

Dvarų savininkai, kurie karo metais buvo pasitraukę iš Lietuvos, grįžę po karo rado nuniokotus dvarų pastatus ir apleistas žemes, bet neturėjo lėšų jiems atstatyti. Tuo tarpu sodžiuose tuo laiku buvo daug bežemių ir mažažemių, kurie, kaip ir dalis savanorių, kovojusių už Lietuvos laisvę, neturėjo pragyvenimo šaltinio. Dvarai dažnai buvo įkeisti už skolas, siekiančias ir 60% nominalios jų valdytos žemės vertės. Valstybei nusavinant žemes, buvo paimamos ir jų skolos. Be to, nutarta atimti ne visą žemę, bet jos savininkui palikti 80 ha nenusavinamą normą.

Taigi, 1925-03-25 Žemės reformos Valdybos nutarimu Nr. 893 iš Jono Sasnausko nutarta paimti Daukšiagirės ir Naujadvario dvarus.

Pagal Žemės reformos matininkų surašymą 1926 m. dvarvietėje buvo 6 mūriniai ir 14 medinių pastatų: du gyvenamieji namai, bravoras, bravoro daržinė, bravoro tvartas, kluonas, ledaunė, malkinė-paukštinė, trys kiaulininkai, račiaus dirbtuvės, kalvė, daržinė, trys kumetynės, du tvartai, samdinių gyvenamas namas. Dvaro sode tais metais augo 198 vaismedžiai ir 200 lauko medžių.

1925 m. Daukšiagirės dvaras pradėtas parceliuoti, nusavintas dvaro žemes išdalinant 38 valstiečiams. Iki reformos dvaro žemes nuomojo dar apie 27 valstiečių šeimos.

Taip iš iki Žemės reformos Jono Sasnausko valdytų 264 ha Daukšiagirės dvaro ir 200 ha Naujadvario žemių savininkui liko tik 80 ha nenusavinamoji norma, dvaro pastatai ir spirito varykla.

Kaip rašo J.Staugaitis prisiminimuose: “Didelė žmogui padaryta skriauda, nes dvarą buvo pirkęs savo užgyventais pinigais, kuriuos buvo surinkęs Ukrainos ponų dvarus benuomodamas. Sasnauskas buvo doras žmogus, neblogas katalikas, lenkas, bet ne šovinistas.”

1926 m. dvaras – Romano Chodakausko žinioje

1926-04-28 dvarą su 100 ha žemės išsinuomoja Romanas Chodakauskas (1883-1932 m.) už 1600 litų metinę nuomos normą. Chodakauskas įsipareigojo ne tik savo lėšomis taisyti dvaro triobesius, tvoras ir griovius, pasėti nuomojamoje žemėje rugius ne vėliau kaip iki rugsėjo 30 d., bet taip pat – padengti Sasnausko skolas dvaro darbininkams.

Romanas Chodakauskas (1883 – 1932 m.)

Taigi, naujuoju Daukšiagirės valdytoju tampa Lietuvos kariuomenės pulkininkas Romanas Chodakauskas (Chodakovskis). Jis buvo prezidento Antano Smetonos žmonos Sofijos Chodakauskaitės vyresnysis brolis.

Senųjų Daukšiagirės k. gyventojų liudijimuose užrašyta kaip kunigas Štrimas Sasnauską gyrė, o apie Chodakovskį sakęs “tas gatavas skūrų nulupti”.

Romanas Chodakauskas buvo aukšto rango Lietuvos kariuomenės kariškis. 1918 m. jis buvo paskirtas Lietuvos atstovu Ukrainoje ir Rumunijoje. Prasidėjus Lietuvos nepriklausomybės kovoms, 1919 m. vasarį buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas Krašto apsaugos ministerijos štabo karininku ypatingiems reikalams. Nurimus karo veiksmams, 1921 m. tapo valstybės gynėjo padėjėju Kariuomenės teisme, o nuo 1923 m. – nuolatiniu Kariuomenės teismo nariu. 1926 m. spalį, užsitarnavęs pulkininko laipsnį, Romanas Chodakauskas buvo paleistas į atsargą ir gyveno Kaune, tačiau ramiu gyvenimo neteko ilgai pasidžiaugti, nes 1932 m., sulaukęs vos 48 metų amžiaus, po pusmečio nuo sūnaus gimimo, staiga mirė nuo širdies infarkto Kaune, savo namuose. Romano laidotuvės buvo organizuotos Kauno arkikatedroje bazilikoje, o procesijoje Vyrauto prospektu dalyvavo prezidentas Antanas Smetona, Romano seserys Sofija ir Jadvyga, ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, krašto apsaugos ministras Balys Giedraitis ir daug kitų garsių žmonių. Beje, Romano sūnaus Romano (1932-2001) krikštatėviais tapo jo dėdė Antanas Smetona ir jo teta Jadvyga Tūbelienė.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona ir Sofija Smetonienė su šeima

Lenkiškai kalbančių bajorų Chodakauskų šeimą siejo ilgalaikiai ryšiai su būsimuoju Lietuvos respublikos prezidentu Antanu Smetonu. Antaną Smetoną, kaip ypač gabų, talentingą gimnazijos mokinį jo mokytojas Jonas Jablonskis rekomendavo Chodakauskams, kad šis vasarą padėtų vyriausiam Sofijos broliui Romanui ruoštis stojamiesiems egzaminams. Chodakauskų sūnų A.Smetona mokė keletą vasarų iš eilės.

Taigi, Sofija Chodakauskaitė savo gyvenimo vyrą sutiko dar vaikystėje, kai jai tebuvo 10 m., o Antanui – 21 m. 1904 m. įvyko Sofijos ir Antano vestuvės.

S.Smetonienė buvo ryškiausia Kauno elito dama, politikoje ne mažiau svarbi bei įtakinga nei pats prezidentas. Ji mielai dalyvaudavo užsienio diplomatų renginiuose, labdaros veikloje, rūpinosi karo ligoninės reikalais, dalyvaudavo moterų organizacijų veikloje, o namuose dažnai rengdavo kortų lošimo vakarus. Sofija Chodakauskaitė – Smetonienė atvykdavo pasisvečiuoti pas savo brolį į dvarą, o vietiniai gyventojai su nuostaba stebėdavo, kai po Daukšiagirę vaikštinėdavo pirmoji šalies dama su dukra.

1927 m. dvaras parduodamas aukcione

Vis tik R.Chodakauskas ilgiau nesugebėjo ūkininkauti dvaro žemėse, kadangi pats buvo kariškis, o ne žemės ūkio specialistas. Todėl 1927 m. paskelbtas aukcionas, kuriame dėl dvaro įsigijimo varžėsi du pirkėjai: Kazė Kudirkaitė (g. 1896 m.) kartu su mama Antanina Kudirkiene ir tuometis Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos Prekybos departamento direktorius Jonas Norkaitis. Abu pirkėjai labai norėjo šio dvaro, tačiau jį nupirko Kazė Kudirkaitė (Chodakovskio žodžiais tariant “apiplyšusi mergaitė”). Aukštas valdininkas Jonas Norkaitis pasitikėjimo savimi nestokojo ir juokėsi, kad “murzė boba dvaro nenupirko”, tačiau liko it musę kandęs.

Kazė Kudirkaitė – Norkaitienė, g. 1896 m.

Kazė Kudirkaitė-Norkaitienė buvo viena pirmųjų moterų šaulių Lietuvos šaulių sąjungoje. Ji išgarsėjo per 1918-1920 m. Nepriklausomybės kovas, kai dirbdama „Šauliškojo fronto štabe” naktimis budėjo telefonų stotyje, perdavinėjo telegramas, priiminėdavo šauliškojo fronto žinias, kur lietuvių kariai kovėsi su lenkais. Po darbo su bendramintėmis moterimis megzdavo kariams kojines, pirštines, kimšdavo tabaką į gilzes, gamino papirosus. Nusistovėjus taikai Kazė Kudirkaitė studijavo universitete teisę, bet pamėgusi Jonio Jablonskio pedagoginius gebėjimus, papildomai domėjosi ir lietuvių kalbos studijomis.

Nuotrauka dvaro apylinkėse, joje – Kazė Kudirkaitė ir Jonas Norkaitis

Kazė Kudirkaitė – Norkaitienė, g. 1896 m.

Senieji Daukšiagirės gyventojai dar prisimena senelių pasakojimus apie 1927 m. vykusį dvaro pardavimo aukcioną. Susirinkę kumečiai iš tolo stebėjo aukciono veiksmą dvaro aikštėje, kai prie dvaro stovėjo dvi nepažįstamos moterys: viena jauna, kita – jau amžiuje (Kudirkaitė su mama Kudirkiene), bet į ponias jos jiems nebuvo panašios, nes atrodė per paprastos. Tik labiausia kas įstrigo jų atmintyje – ypatingas krepšelis/tašytė, kurią jos laikė. Visi kumečiai stebėjosi – iš kur šios pirkėjos atvykusios.

Taigi, 1927-10-08 dvaras Aleksoto taikos teisėjo nutarimu dvaras iš varžytinių parduotas Kazei Kudirkaitei.

Jonas Norkaitis jaunesnysis prisiminimuose apie mamos Kazės Kudirkaitės – Norkaitienės tėvą sako, jog jis buvo visų pirma ūkininkas, be to – Marijampolėje taikos teisėjas. Po to jis persikėlė į Alytų ir tapo notaru. Daugiau istorinių faktų apie jo dalyvavimą dvaro valdyme nėra, bet gyventojai puikiai prisimena Kazės Kudirkaitės mamą Antaniną Kudirkienę, kuri toliau liko gyventi su naująja Norkaičių šeima dvare ir, galima sakyti, buvo tikroji dvaro šeimininkė. Dvaro pavaldiniai ją Mamute vadindavo. Ji buvo labai griežta ir reikli dvarininkė – tuoj visi pavaldiniai pasitempdavo, kai matydavo ją ateinant.

Viduryje – Antanina Kudirkienė,
dešinėje – Kazė Kudirkaitė

Nepaisant aukciono rezultatų, laikinojoje sostinėje aukštas pareigas ėjęs jaunas ambicingas valstybės tarnautojas Jonas Norkaitis rankų dėl dvaro nenuleido. Netrukus į Daukšiagirę Norkaitis ryžosi atvykti su dar rimtesniais ketinimais – piršlybomis. Merginai sutikus, kaip kraitis jaunai šeimai atiteko ir dvaras. Taip J. Norkaitis vienu šūviu nušovė du zuikius – gavo ir puikų dvarą, ir gražią žmoną.

1927-12-10 įvyko Kazimieros-Marijos Kudirkaitės ir Jono Norkaičio jungtuvės. Santuoką palaimino bažnyčios rektorius Juozas Tumas-Vaižgantas. 1928-09-26 jų šeimoje gimė būsimasis filosofijos mokslų daktaras Jonas Norkaitis jaunesnysis.

Dvaro klestėjimas valdant Jonui Norkaičiui 1928-1940 m.

Nuo 1928 m. Daukšiagirės dvarą ima valdyti tuometis Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Prekybos departamento direktorius Jonas Norkaitis (1892-1983 m.).

Jonas Norkaitis gimė 1892-11-25, mokėsi Marijampolės berniukų gimnazijoje. Mokslai sekėsi ne itin gerai – beveik iš visų pamokų turėjo trijų balų įvertinimą, tik istoriją ir lietuvių kalbą išmoko ketvertui. Bet tai nesutrukdė 1912-1917 m. studijuoti matematikos ir fizikos Sankt Peterburgo (Rusija) universitete.

Baigęs universitetą Jonas Norkaitis greit kilo karjeros laiptais tarnyboje – nuo darbo pašto skyriuje bei muitinėse iki ministerijų departamentų direktoriaus. Beje, Jonas Norkaitis taip pat buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys nuo 1921 m. ir turėjo leidimą nešioti karo šautuvą ir revolverį. Valdininkas gerai išmanė muitinių darbą ir tai lėmė, kad departamento direktoriumi jis dirbo dešimt metų: 1919–1923 m. – Jurbarko muitinės viršininkas; 1920–1923 m. – Virbalio muitinės viršininkas; 1923–1925 m. – Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įgaliotinis Klaipėdos kraštui ir Klaipėdos muitinės viršininkas.

Jonas Norkaitis (1892-1983 m.)

Toliau kylant karjeros laiptais, J.Norkaitis užima vis svarbesnes pareigas: 1927–1935 m. – Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Prekybos departamento direktorius; 1935–1940 m. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Ekonominio departamento direktorius.

Apie 1927 m. J.Norkaitis persikelia gyventi į Kauną, čia gyveno iki 1937 m. Jis turėjo automobilį Ford, paskui į vis naujesnius ir brangesnius vieną po kito keitė Buick automobilius, pvz. 1932 m. Jono Norkaičio įsigyto prabangaus limuzino Buick vertė – 17‘500 litų. Jis labai mėgo automobilius, net buvo Lietuvos automobilių klubo pirmininkas.

Jono Norkaičio gyvenamas namas Kaune, Altų g. 6

Nors jaunai Norkaičių šeimai priklausė ištaigingas Daukšiagirės dvaras, tačiau užimdamas tokias aukštas pareigas valdininkas privalėjo gyventi Kaune. Įdomu tai, kad jis gyveno Altų g. 6 numeriu pažymėtame name, kurį suprojektavo ir pastatė vienas reikšmingiausių tarpukario modernizmo architektų Arnas Funkas.

Name buvo du butai – pirmo aukšto butas su atskiru įėjimu buvo skirtas nuomai; antro aukšto bute gyveno savininkų, Jono ir Kazės Norkaičių šeima su sūnumi Jonu. Ne tik J.Norkaičio kabinetas su balkonu virš vestibiulio, bet ir abiejų butų miegamieji turėjo po pusapvalią sieną, kas anuomet buvo vienas modernizmo ženklų.

Nepaisant užimtų aukštų pareigų Kaune, valdininkas kiekvieną šeštadienį atvažiuodavo į Daukšiagirę, sėsdavo ant arklio ir jodavo apie visus laukus. Sūnus prisimena, kad jis buvo aistringas ūkininkas. Jam viskas rūpėjo, pradedant nuo karvių ir arklių, baigiant laukais. Jis įvedė pirmą kartą cukrinių runkelių sėklų auginimą. Jo dvarininkavimo laikais ūkis išties suklestėjo: buvo pastatyti dideli tvartai, daržinė, veikė spirito varykla, šalia iškilo svirnas, kalvė, kiek toliau – kumetynas. Dvarui tuo metu priklausė 100 ha žemės.

Naują šeimininką – aukštą Kauno valdininką J. Norkaitį – mėgo ir dvaro kumečiai. Vieni žavėjosi jo mokėjimu ūkininkauti, kiti buvo dėkingi už dosnumą. Žmonių atmintyje išliko kaip žirgų mylėtojas, aistringas ūkininkas, dosnus ponas. Vos atvykęs į dvarą šeimininkas imdavo kumečius mokyti, kad dvaras turi būti vadinamas „pavyzdiniu ūkiu“. Dažnai apdovanodavo savo kumečius, tarnus už gerą darbą. Jo žmona – maloni ponia, domėjosi lietuvių kalba, buvo prof. Jono Jablonskio studentė, turėjo ir teisininkės išsilavinimą. Inteligentė moteris savo dvare su meile rūpinosi sodu, gėlynais, mokėjo skiepyti rožes, vaismedžius.

Jonas Norkaitis (kairėje) lošia kortomis dvare

Dvarininkas į savo valdas kviesdavosi svarbias pareigas einančius svečius. Atvykėliams J. Norkaitis negailėdavo įmantriausių valgių ir gėrimų. Šeimininko pamaloninti svečiai skolingi nelikdavo. Ūkis „už pavyzdingumą“ vis buvo skatinamas valstybės iždo premijomis.

Tarpukario Lietuvos laikais dvare vykdavo kortų lošimo vakarai. Vienas jų matomas šioje istorinėje nuotraukoje, kurioje dvarininkas, tuometis Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Prekybos departamento direktorius, Jonas Norkaitis lošia kortomis dvare.

Tarpukario nepriklausomos Lietuvos laikais per Joninių šventes Daukšiagirės dvare svečiuodavosi iš Kauno atvykę Respublikos prezidentas Antanas Smetona su žmona ir ministrais. Istoriniuose šaltiniuose minima, jog dvare svečiuodavosi ir daug kitų svarbių valdininkų – čia atvykdavo generolai Stasys Raštikis, Silvestras Žukauskas, Lozoraičiai.

Iš Daukšiagirės kaimo gyventojos Onos Černevičienės (g.1903 m.), dirbusios dvare virėja, pasakojimo: “Norkaitienė dirbo Kaune advokate, o Norkaitis – vyriausybėje. Norkaitis dažnai parvažiuodavo ir dirbdavo kartu su kumečiais. Šventėms reikėdavo geriau paruošti maisto, šakotį iškepti. Balių paruošdavom, kai atvažiuodavo svečių, Smetona su Zose ir ministrų kokių. Joninėms visada atvykdavo prezidentienė Zosė.”

1935 m. J. Norkaitis iš Finansų ministerijos buvo perkeltas į Užsienio reikalų ministeriją. Tuo pat metu jis vadovavo ir AB „Lietuvos Cukrus“ steigimui.

Nuo 1936 m. J. Norkaitis daugybę kartų vadovavo Lietuvos delegacijoms ekonominėse derybose su kitomis valstybėmis.

Neabejotinai lemtingiausios derybos jo diplomatinėje karjeroje įvyko 1939-10-07, kai Lietuvos delegacija, vadovaujama užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio, išvyko į Maskvą pasirašyta vadinamosios Savitarpio pagalbos sutarties dėl Vilniaus atgavimo.

Prie Lietuvos oro linijų lėktuvo Percival Q 6 stovi vyriausybinė delegacija, 1939 m. spalio 7 d. skrendanti į Maskvą pasirašyti Lietuvos–TSRS savitarpio pagalbos sutartį. Iš kairės: Jonas Norkaitis, Stasys Raštikis, Juozas Urbšys ir Kazys Bizauskas

Iš Daukšiagirės kaimo gyventojos Onos Černevičienės (g.1903 m.), dirbusios dvare virėja, pasakojimo: “Apie metus aš dirbau Daukšiagirėj virėja. Virėja dirbti nelengva. Keliamės 3:30 val., gulamės po vakarienės apsitvarkę apie 24 val. Gyvenom kambary trys merginos, man buvo apie 20 metų. Skalbdavome, kai susirenka daug, trys balėjos skalbinių. Dirbdavome visos ir dar pakviesdavo moterų į talką. Prisvirdavom krakmolo, lazurkos. Skalauti važiuodavom į Nemuną, duodavo spirito rankom trinti, išgerdavom kokį gurkšnį.”

Jonas Norkaitis su šeima (žmona Kaze ir sūnum Jonu)

1940 m. šalį okupavus sovietams, J. Norkaitis su šeima pasitraukė į Vokietiją. 1941 m. vokiečiams išvijus rusus, po metų Norkaitis sugrįžo į dvarą. Tiesa, dvaro neatgavo, vokiečiai jį paskyrė samdomu valdytoju, tad anksčiau buvęs savininkas, tapo samdiniu. Jis buvo paskutinis Daukšiagirės dvaro savininkas iki Lietuva prarado nepriklausomybę.

1944-ųjų vasara J. Norkaičiui Daukšiagirės dvare tapo paskutinė. Artėjant Raudonajai armijai prie Daukšiagirės Jono Norkaičio asmeninis kurmanas (vadeliotojas) Juozas Kazlauskas dvarininko šeimą arkliais kinkytu vežimu nuvežė iki Lenkijos sienos.

Lietuvą okupavus sovietams, jis su šeima visam laikui pasitraukė į Vokietiją. Čia J.Norkaitis įsitraukė į socialinę veiklą – buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) narys, VLIK’o kontrolės komisijos pirmininkas, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus valdybos Europoje pirmininkas. J. Norkaitis mirė Vokietijoje 1983 m., sulaukęs 92 metų. Beje, Vokietijoje būdamas 90 m. amžiaus jis vis dar vairavo automobilį.

Jono Norkaičio kurmanas

Dvaro istorijos tyrinėjimas kartais iš praeities puslapių netikėtai iškelia žmones, buvusius šalia dvarininkų ir užėmusių svarbią dalį jų kasdieninio gyvenimo. Vienas tokių – Jono Norkaičio kurmanas (asmeninis vadeliotojas) ir sodininkas Juozas Kazlauskas (1908-1992 m.).

Juozas Kazlauskas trumpai tarnavo pasienio policijoje, bet tėvams paprieštaravus šiam pavojingam darbui, pradėjo dirbti Daukšiagirės dvare sodininku – skiepijo medelius, prižiūrėjo krūmus, kad būtų gražu ir naudinga. Norkaitienė net parūpino sodininkui knygą apie sodus, kurios dingusios per karą labiausiai Juozas gailėjo. Mėnesio alga – 75 litai, vėliau – po 80 litų. Trejų metų medelis tuomet kainavo 5 litus, tad J.Kazlauskas mini, kad daug pinigo padarė ponams.

Užsitarnavęs pono pasitikėjimą, Juozas Kazlauskas tapo asmeniniu Jono Norkaičio kurmanu, juolab, kad išmoko kalviauti (teisingas arklių pakaustymas buvo viena iš kurmano pareigų). Būdavo dienų, kai poną du kartus tekdavo vežti iš Kauno į dvarą, čia pakeisti arklius ir atgal vežti – iš dvaro į Kauną.

Žiemos metu kurmanas Norkaitį veždavo į Kauną rogėmis, pakinkytomis arkliais trakėnais, kurie labai ištvermingi ir greiti. Juozo Kazlausko sūnus prisimena tėvo pasakojimą, kaip Kaune vokietis norėjo tėvo kailinius žiemos metu nurengti. Bet Norkaitis paaiškino jiems, kad – kurmanas irgi tarnauja, todėl negalima atimti iš jo kailinių, nes jis irgi tarnyboje.

Juozas Kazlauskas (1908-1992 m.)

Juozo Kazlausko sūnus Juozas prisimena tėvo pasakojimą: “Mane ponas Norkaitis kartais pakviesdavo kartu papusryčiaut dvare. Būdavo supjaustyta dešra labai plonai, tai tas ponas Norkaitis labai greitai valgydavo, o aš nespėju! Jau jis pavalgęs, o aš ne, bet negražu – jau ponas keliasi nuo stalo, o tu valgyk. Tai už tai nelabai mėgdavau dvare pusryčiaut.”

Kai Norkaičiai 1944 m. iš Lietuvos nuo karo bėgo į Vokietiją, Juozas Kazlauskas buvo tas žmogus, kuris vežimu Norkaičių šeimą nuvežė iki sienos. Ponai siūlė ištikimam darbuotojui vykti kartu, tačiau šis atsisakė, nes namuose laukė šeima su trimis vaikais.

Dvaras Antrojo Pasaulinio karo metais 1941-1945 m.

1941 m. Lietuvą okupavus vokiečiams dvare stovėjo Trečiojo reicho kariuomenė.

1944 m. tarybinei armijai vykdant „Bagrationo“ operaciją, skirtą Baltarusijos frontui pralaužti atkarpoje Prienai-Piliuona (šioje atkarpoje yra ir Pakuonis ir Daukšiagirė) ties Pakuoniu taip pat vyko įnirtingos kovos, kurių metu dvaro teritorija atitekdavo tai vokiečių, tai rusų armijoms.

1944 m. fronto linijų žemėlapis

1944 m. liepos mėn. vokiečių kariuomenės aerožvalgybinė nuotrauka

Laimei 1944 m. liepos mėn. rusų šturmo metu Pakuonio kryptimi Daukšiagirės dvaras nenukentėjo, kadangi vokiečių gynybiniai įtvirtinimai buvo įrengti aukštumoje arčiau Pakuonio ir Pakuonio teritorijoje.

Išlikusiame rusų karo veiksmų žemėlapyje matome išsidėstymą fronto linijos 1944 m. liepos 22-29 d. Vokiečių darytose aero žvalgybinėse nuotraukose puikiai matoma išlikusi rusų artilerijos nepaliesta dvaro teritorija.

Kiek yra žinoma iš vietinių gyventojų pasakojimų ir archyvinių dokumentų, šitose vietovėse žuvo nemažai karių. Tuos laikus mena dvare rasti radiniai: abiejų armijų šoviniai, kulkos, šalmas.

Po Antrojo pasaulinio karo 1944-1948 m. dvare veikė mokykla

Po karo iš šalia esančio Pakuonio miestelio mažai kas liko – viską pasiglemžė karo mūšių liepsnos. Tuo tarpu 1944 m. liepos mėnesio šturmas Daukšiagirės nepalietė, todėl 1944-ųjų rudenį vaikai mokslo metus pradėjo Daukšiagirės dvaro rūmuose, nes šie buvo gerame stovyje.

Mokiniai prie dvare veikusios mokyklos

Mokytoja Antanina Bakštytė taip prisimena savo darbą Daukšiagirės dvare: “Darbas mokykloje tada buvo sunkus. Patalpose šalta. Turintys galimybę vaikai atsinešdavo po vieną kitą pagalį, kad visi sudėję geriau prikurtų pečių. Kai valsčiaus valdžia skirdavo malkų, tai važiuodavo vyriausi mokiniai, tėvai ir mokytojai vyrai į mišką medžių kirsti. Kai parveždavo didesnių rąstų, tai vėl šaukdavo talkas, pjaudavo, skaldydavo. Rašyti pradžioje vaikams visai nebuvo ant ko. Naudodavom net senų laikraščių pakraščius, vyniojamojo popieriaus skiautes, visokių senų blankų lapus.”

Kas ką turėdami vaikai atsinešdavo priešpiečių, dalindavosi su kitais. Mokykloje dažnai pritrukdavo vandens. Tada, norėdami gerti, eidavo prašyti pas buvusio dvaro gyventojus. Bet retai gaudavo, mat dvare po karo nebuvo likę nei vieno šulinio. Vandenį nešdavosi iš tolokai pievose trykštančio šaltinėlio, naudojo dvaro tvenkinių vandenį.

Tarybiniais metais dvare veikė tarybinis augalininkystės ūkis

Tarybiniais laikais dvaras buvo nacionalizuotas. Sovietmečiu dvaro žemėse ir teritorijoje buvo įkurtas tarybinis ūkis, vėliau tapęs Daukšiagirės sodininkystės tarybiniu ūkiu. Dvaro rūmai veikė kaip šio ūkio centras: kontora – raštinė, krautuvė, biblioteka – skaitykla. Įrengtuose butuose gyveno šeimos. Įvedus monopolį spirito gamybai dvaro spirito varyklos veikla nutrūko, pastatas naudotas kaip tarybinio ūkio sandėlis ir dirbtuvė.
Tarybiniais metais iki 1960 m. vis dar veikė dvaro spirito varykla.

Darbininkai prie spirito varyklos, apie 1945 m.

Sovietiniais laikais dvaro pokylių salė tarnavo kaip vietinis kultūrcentris. Salėje buvo scena (pakilimas), kur vykdavo vaidinimai, o nuo 1972 m. pradėjo rodyti kiną. Tam tikslui buvo pastatyti du priestatai: aparatinė kino technikai ir iš galo – kultūrnamio įėjimas.

Tarybinis ūkis vis didėjo, nes buvo prijungiami gretimi kolūkiai. Aplink ūkį buvo pasodinti dideli vaismedžių sodai, išlikę iki šių dienų. Centriniame dvaro rūmų pastate iki 1971 m. buvo administracinės patalpos, parkas tvarkomas, žydėjo gėlės. Tai išgelbėjo dvarą nuo visiško sunykimo. Vėliau čia apsigyvenę žmonės nejautė pareigos remontuoti, tvarkytis.

Po 1990 m. nuosavybės teisės į dvarą atstatomos Jonui Norkaičiui jaunesniajam

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nuosavybės teisės į dvarą buvo sugrąžintos paskutiniųjų dvaro savininkų Norkaičių vienturčiui sūnui Jonui Norkaičiui, gyvenusiam Vokietijoje.

Prieš karą jis lankė „Aušros“ gimnaziją Kaune, buvo poetų Salomėjos Nėries ir Antano Miškinio auklėtinis. Šeimai pasitraukus į Vokietiją, jis visas jėgas skyrė mokslui – tapo filosofijos, ekonomikos ir istorijos mokslų daktaru.

J. Norkaitis jaunesnysis daug energijos skyrė pasaulio lietuvių veiklos stiprinimui, aktyviai įsitraukė į ateitininkų darbą, rengdavo medžiagą spaudai, pranešimus jų suvažiavimams. Net 42 metus dirbo Vokietijos Vasario 16-osios lietuviškos gimnazijos kuratorijoje, buvo puikus istorijos žinovas.

2004 m. vasarą J. Norkaitis Vytauto Didžiojo universitetui perdavė savo sukauptą didelę XVI a. pab.–XVIII a. Lietuvos teritorijos žemėlapių kolekciją. Šių žemėlapių aktualumą pripažino ir šalies istorikai.

Jonas Norkaitis (jaunesnysis)

Vis tik Jonas Norkaitis jaunesnysis dėl lėšų, reikalingų dvaro remontui, stygiaus nusprendė nepriimti jam priklausiusių dvaro nuosavybės teisių ir nutarė dvarą perleisti Prienų savivaldybei. J.Norkaitis norėjo, kad jo tėvo rūmuose ir dideliame parke vyktų visiems krašto žmonėms prieinami kultūriniai renginiai. Valstybė taip pat stokojo lėšų remontui, todėl buvo pakelbtas viešas dvaro pardavimas aukciono būdu.

2002 m. dvaras vėl parduodamas aukcione

2002-10-23 VĮ Valstybės turto fondas surengė aukcioną, kuriame dalyvavo du pirkėjai. Daukšiagirės dvarą už 111’111,99 Lt įsigijo Kauno verslininkas Petras Ritas Ūselis. 2002-2003 m. dvaro rūmai ir parkas buvo restauruoti, siekiant kiek įmanoma atkurti buvusį rūmų išplanavimą ir autentiškas detales, išlaikant autentišką architektūrą, polichromiją ir puošybos elementus.

2002 m. aukciono bilietas

2003 m. dvare buvo atlikti profesionalūs polichrominiai tyrimai, vykdant fasadų plokštumų ir detalių, o taip pat – langų ir durų zondažus. Taip buvo nustatytos pirminės spalvos ir dažymo būdas.

Petras Ritas Ūselis, g. 1960 m.

Dabartinis dvaro savininkas – Petras Ritas Ūselis

Nuo 2003 m. dvaro rūmai ir parkas buvo pradėti restauruoti siekiant kiek įmanoma atkurti buvusį rūmų išplanavimą. Dabartinį dvaro interjerą puošiantys baldai, paveikslai yra per eilę metų įsigyti Prancūzijoje vykstančiose senovinių daiktų mugėse, o taip pat Petro Rito Ūselio šeimos reliktai – senelių fotoportretai, prosenelės medinė spinta.

Nuo 2020 m. Daukšiagirės dvaras atvėrė savo erdves šventėms, renginiams. Dvaro renginius koordinuoja Petro Rito Ūselio dukra Giedrė.

Daukšiagirės dvaras, 1994 m., autorius Arūnas Eduardas Paslaitis

Daukšiagirės dvaras, 2024 m.